Jau keletą metų ruošėmės apsilankyti Pivašiūnuose. Pivašiūnai – nedidukas Dzūkijos bažnytkaimis, įsikūręs vaizdingoje kalvotoje vietovėje, šalia didžiulio Pivašiūnų-Gineitiškių miško ir Ilgio ežero, 25 kilometrai į šiaurės rytus nuo Alytaus ir 11 kilometrų į šiaurę nuo Daugų. Pivašiūnų pavadinimas veikiausiai sietinas su netoliese tekančia Pievėsos upe.
Pivašiūnus nuo seno garsina ne tik nuostabi gamta, bet pirmiausia šventovė ir joje esantis maloningas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Pivašiūnų bažnyčios fundatorius – Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis. Jis Senųjų Trakų benediktinams 1633 m. surašytu testamentu paliko nemažai pinigų ir Pivašiūnų palivarką. Benediktinai Pivašiūnų bažnyčia rūpinosi daugiau nei du šimtmečius, iki pat vienuolyno uždarymo. Benediktino Celestino Sorakos rūpesčiu 1825 m. pastatydinta ir dabartinė ant kalno stovinti lotyniško kryžiaus formos medinė bažnyčia.
Visais laikais į Pivašiūnus ypač daug maldininkų atvyksta per atlaidus. Pivašiūnai garsėjo Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – Žolinės, Marijos Gimimo ir Šv. Jono Krikštytojo atlaidais. Ilgainiui pagrindiniais atlaidais tapo bažnyčios titulinė iškilmė – Marijos Dangun Ėmimas. Šiuo metu Žolinės atlaidai, sutraukiantys minias maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, švenčiami visą oktavą. Nuvykome ir mes į šiuos atlaidus. Smagu buvo jausti aplinkinių pamaldumą, gerą nusiteikimą, viltingus žvilgsnius. Juk Pivašiūnuose švenčiama Marijos išaukštinimo iškilmė – tarsi vilties ir stiprybės ženklas visai lietuvių tautai.
