Lietuvoje seno manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią verbą. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima išmesti. Visi prisimename, kad ankstų rytą buvo skubama su verba išplakti dar lovoje gulinčius šeimos narius, deklamuojant eilėraštį: „Ne aš mušu – verba muša, už nedėlios – ir Velykos!“ Tad grupelė gyventojų rinkosi rišti verbų. Į jas sudėjo ne tik kadagio, lazdyno, pavasarinių „kačiukų“, pražydusių vyšnių šakeles, bet ir dalelę savo širdies.
