Pradėjus dygti baravykams vėl išsiruošėme į mišką. Laimikis nebuvo labai didelis, tačiau grybienė – labai skani.

Valgyklėlėje susibūrė aktyvesni gyventojai, kurie panoro pasigaminti ką nors skanaus ir tradiciško. Užimtumo specialistei Gintarei Sinenko pasiūlius, sumanė išsivirti cepelinų. Senjorai dirbo išsijuosę, atiduodami visą meilę ir šilumą, komandiškai dalindamiesi darbais. Pabaigus darbus visas būrys senjorų sugužėjo į valgyklą. Cepelinai pavyko ir buvo labai skanūs!

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus – Merkinės krašto muziejaus padalinys, kaupiantis, saugantis, tiriantis ir populiarinantis rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybinį bei memorialinį palikimą. Rašytojo kūryba betarpiškai susijusi su gimtąja aplinka, kuri neatsiejama nuo Lietuvos istorijos ir liaudies kultūros konteksto. Gimtoji erdvė, XIX a. pab. – XX a. pr. dzūkiška sodyba, jos buities rakandai, Subartonių kaimo aplinka suteikia nepakartojamą galimybę pabuvoti prie rašytojo kūrybos ištakų. Susiejus Lietuvos istoriją, etnokultūrą ir V. Krėvės kūrybą – atsiskleidžia vaizdinga Dzūkijos regiono kultūrinė istorinė panorama, suprantama ir įdomi įvairaus amžiaus muziejaus lankytojams.

Šio muziejaus gidė labai maloniai mus priėmė ir išsamiai papasakojo visą šios sodybos istoriją, kaip 1882 m. spalio 19 d. šiame name gimė ir iki 1904 m. gyveno garsiausias Dainavos krašto rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius). Paskutinį kartą gimtinėje rašytojas lankėsi apie 1934 m. Šis XIX a. II pusėje statytas namas-muziejus yra Subartonių kaimo šiaurės rytų pakraštyje. Namas pastatytas XIX a. II-oje pusėje. Į pietryčius nuo namo stovėjo svirnas, tvartas, kluonas. Per Antrąjį pasaulinį karą name buvo įrengta pieninė, namas apleistas (supuvo stogas, grindys, sutrešo apatiniai rąstai, pavogtos pjaustinėtos langinės). Apie 1961 m. į sodybą iš Marcinkonių buvo atvežtas namas, kurį norėta pastatyti vietoj senojo, bet buvo pakeisti tik senojo namo sutrešę rąstai, stogas vietoj šiaudų uždengtas skiedromis. Iki 1966 m. (išskyrus Antrojo pasaulinio karo metus) name nuolat gyveno rašytojo sesuo Marija ir jo dukterėčia Veronika Kazlauskaitė-Kiselienė. Iki 1988 m. viename namo gale buvo biblioteka. 1966 m. name įkurtas V. Krėvės memorialinis muziejus. 1972 m. ir 1982 m. stogas perdengtas šiaudais. 1988 m. namas iš vidaus ir lauko suremontuotas, perdažytas. Muziejaus ekspozicija užima visą namą. Gryčios išvaizda atkurta tokia, kokia buvo iki 4 dešimtmečio. Seklyčioje yra spinta, staliukas ir sieninis laikrodis, rašytojo parsivežti iš Baku. Miegamajame įrengta ekspozicija vaizduoja V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. 1992 m. spalio 10 d. iš Amerikos į Subartonių kaimo kapinaites parvežti ir perlaidoti rašytojo ir jo žmonos Onos Rebekos palaikai. Kapą puošia tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta skulptūra „Dainavos šalies dainius”.

Šis lankytojų centras – tai šiuolaikinė moderni ekspozicija pristatanti upių, upelių, šaltinių kraštą su Merkinės apylinkių gyvenimo būdu, tradicijomis, istorine raida. Čia ir trimatė vandens žuvų instaliacija, interaktyvios į judesį reaguojančios žuvys, sienos skirtos sielių ir žvejų, gyvūnijos, augmenijos temai bei gyvą emociją kurianti šaltinio instaliacija.

Profesionalusis Algimantas Černiauskas labai įdomiai mus susipažindino su Dzūkijos gamtos vertybėmis, šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitimi, tradicijomis ir papročiais.

Kartu su Varėnos „Pasakos“ darželio vaikučiais, Varėnos Ryto progimnazijos moksleiviais, Varėnos specialiosios mokyklos bendruomene, Varėnos visuomenės sveikatos biuro darbuotojais, Trečiojo Amžiaus Universiteto studentais ir Varėnos sveikatingumo klubo „Ropė“ nariais dalyvavome gėlių sodinimo akcijoje. Buvo sodinamos anksti pavasarį pražystančios gėlės – krokai. Palei Karloniškių ežero pakrantę buvo pasodinta 12000 sodinukų. Smagu, kad anksti pavasarį pražydusios gėlės džiugins visų mūsų miestelio gyventojų akis.

Gražų ir saulėtą rytą išvykome į Pauosupės kaimą aplankyti Matučio drevės.

Anzelmas Matutis – vienas garsiausių Lietuvos vaikų poetų, išleidęs 32 eilėraščių rinkinius, visą savo gyvenimą paskyręs magiško vaikų pasaulio gražinimui ir turtinimui, naujų herojų kūrimui, pasakojimams apie jų nuotykius. 1971 m. Varėnos rajone, Pauosupės kaime prie tyro ir džiugaus Uosupio upeliuko poetas pasistatė medinį šešiakampį namelį, prie kurio parašyta „Aš girių šlovė – Bičiulių drevė“.  Čia jis praleido ilgas kūrybos valandas, namelin atvykdavo vos sniegui nutirpus ir gyvendavo iki pat vėlyvojo rudens. Apsuptas gražios gamtos ir laukinės gyvūnijos A. Matutis kūrė eilėraščius, poemas, pasakas apie visą jį supantį grožį. Jo eilėse ir poemose jis skatina visus mylėti Tėvynę, gamtą ir tausoti ją. Čia jis kvietė savo draugus, vaikščiojo miško takais, dabar jau užžėlusiais. Namelis buvo pavadintas Matučio dreve. Čia eksponuojamos juostos bei lovatiesės, poetui padovanotos Pauosupės ir aplinkinių kaimų audėjų, baldai, pagaminti iš kreivų medžių šakų, gumbų. Kiekvienas, aplankęs drevę, pakviečiamas atlikti poeto nustatytą šventą ritualą – apkabinti kieme stovinčią drevę ir pereiti per Uosupį rąstu, kurį per upelį permetė pats poetas.